Vytautas Jankūnas: „mano darbas – padėti žmonėms sugrįžti į gyvenimą be suvaržymų“

Plastikos chirurgas Vytautas Jankūnas

Plastikos chirurgai kuria tikrus stebuklus – taiso, koreguoja, didina, mažina, lygina ir gražina. Tačiau vyrauja nuomonė, jog plastinė chirurgija – tai save įsimylėjusių turtuolių pramanas. Kas iš tiesų slypi už grožio peilio ašmenų? Respublikinės Klaipėdos ligoninės plastikos chirurgas, Vytautas Jankūnas, paprašytas trumpai papasakoti apie save bei savo darbą, draugiškai nusijuokia iš kvailai banaloko mano klausimo ir šypsodamasis atsako, jog 40 metų ne toks jau trumpas laiko tarpas, kad galėtum papasakoti trumpai, tad pokalbį pradedam nuo kito galo.

Kodėl medicina? Kas lėmė, jog pasirinkote būtent šią sritį?

Pasirinkimas atėjo labai paprastai. Kaip dabar pamenu, buvau šeštoje klasėje ir kartą mama, vonioj kažką rankomis skalbdama (nes „skalbiankes“ tais laikais dar ne visi turėjo ir mes buvom iš tų neturinčių), paklausė manęs: „kuo nori būti užaugęs?“. Aš iškart atsakiau, kad noriu būti kaip vyresnis brolis – inžinierium! O mama tada ir vėl sako: „o gal tu daktaru nori būti?“. Pagalvojau, gal ir nieko visai… Sakau mamai: „o kas čia gero?“. „Na, – sako mama, – kariaut nereikės, užnugary būsi… (nes aš labai filmus apie karą mėgstu (juokiasi)) ir šiaip – darbas geras“. Ir, žinai, tikriausiai nuo to karto aš pradėjau tikslingai judėti ta kryptimi.

Ką turite minty, sakydamas „tikslingai judėti ta kryptimi“?

Tikslingumas yra labai paprastas: norint įstoti, reikia prieš tai gerai pabaigti. Pamačiau devintoj klasėj, kad vienintelis ketvertas iš anglų išeina ir pagalvojau, negi aš toks kvailas, kad visus mokslus išmokstu, o anglų negaliu! Ir va, nuo to karto daugiau ketvertų trimestruose nebuvo (šypsosi).

Kaip supratote, kad norite būti plastikos chirugu?

Visada žinojau, kad būsiu chirurgas, t.y. tas, kuris operuoja. Tik va, mokykloj negalvojau dar, kokia ten ta sritis bus. Vėliau, įstojęs į Kauno medicinos akademiją, kokiam ketvirtam kurse, pradėjau dairytis į tas sritis ir plastikos chirurgija man pasirodė įdomi tuo, kad čia visai nėra monotonijos. Ji apima labai daug sričių – nudegimai, rankų traumos, psichologinių problemų sprendimas chirurginiu būdu ir jau tik po to – estetiniai dalykai. Kiekvieną dieną yra kažkas naujo. Taip nuo ketvirto kurso pradėjau dirbti su plastikos chirurgais. Vienas iš pirmųjų buvo prof. R. Rimdeika, kuris mane išmokė labai labai daug ir, manau, kad tai – vienintelis žmogus, be kurio aš nebūčiau tapęs plastikos chirurgu. Neturėjau kažkokio palaikymo iš nugaros, kadangi visi trys broliai augome be tėvo. Žinoma, aš pats daug dirbau, bet jis tai matė ir daug padėjo. O tada jau užsiveda pats mechanizmas – reikia gerai baigt pirminę, kad įstotum į antrinę (į chirurgiją). Ten daug dirbi, rašai mokslinius straipsnius tam, kad gautum balų ir įstotum į plastinę chirurgiją. Ten gerai dirbi ir tave mato, kad jau septynerius metus gerai dirbi – duoda doktorantūrą, o tada dar 4 metai. Iš viso – 17 metų: 12 plius 17 (su mokykla) ir iš viso – 29 metai mokslų. Po to jau tampi specialistu! (šypsosi).

Esate iš Kauno. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Po visų mokslų su daktaru Roku Bagdonu išvažiavom į Klaipėdą. Pagalvojom, kad reikia nerti į naujas dirvas, kur nėra patyrusių vilkų, ir neprašovėm. Apsistojom, sukūrėm šeimas. Na, aš jau turėjau, Rokas ten „apsiženyjo“, prisidarėm vaikų, kaip sakoma (juokiasi), ir gyvenam.

Iš kairės: Vytautas Jankūnas ir Rokas Bagdonas

Ar nebuvo gyvenime akimirkų, kai būtumėt pasigailėjęs, kad vis dėlto netapot tuo inžinierium?

Oi ne, tikrai ne. Kiekvieną dieną eini į darbą ir sąlyginai nežinai, kas bus. Žinai, kad operuosi krūtis, bet nežinai, kokios jos bus, kaip pacientas į tai reaguos ,ir panašiai… Žinai, kad gydysi nudegimą, bet nežinai, kaip jis pagijo nuo vakar, kokia dabar situacija, t.y. kasdien tu susiduri su improvizacija, kas gyvenimą daro nemonotonišką. Monotonija – ne man. Jei aš būčiau koks nors vieno kampučio meistras ir daryčiau tik vienokias operacijas, kad ir kaip gerai jos būtų apmokamos, aš, ko gero, ilgai netempčiau.

Kas atvijo į Londoną? Girdėjau, dar konsultuojate ir Osle bei Kaliningrade.

Viskas vėl gavosi labai paprastai. Kaip ir kiekvienam darbe – mokaisi iš vyresnių. Tai va, pradėjo kolegos važinėt konsultuoti į Londoną, pagalvojom – kodėl gi mes negalim? Net ir nekalbant apie naujus pacientus, Lietuvoje mes operuojam labai daug atvažiuojančių iš Londono. Jiems nepalyginamai patogiau atvykti į vizitą, apžiūrą ar konsultaciją tiesiog čia, o mums, žinoma, taip pat malonu matyti jau pažįstamus veidus Londone.

Koks yra jūsų pacientas?

Dažniau, žinoma, ateina moterys. Vyrų yra gal kokie 15 – 20 proc. Jei kalbėt apie amžių, sunku nusakyt. Nes, tarkim, ausų plastikai tas pacientas kartais pats neateina, jį dar atveda mama (šypsosi). Dažniausiai tai yra sąmoningas ir realiai save vertinantis žmogus, kuris gali motyvuotai paaiškinti savo bėdą. Pradėkime nuo gigantiškų krūtų, kas daugumoje šalių, įskaitant ir Lietuvą, yra netgi kompensuojama. Toliau rikiuojasi pilvai po gimdymo, kas yra vienas didžiausių žmogaus suvaržymų. Aš sakyčiau, kad čia būtų tas pats, jeigu kas nors nudažytų žmogui raudonai užpakalį – nei kur nueit, nei nusirengt gali. Pilvas nukaręs, į kažin ką panašus… Atskirų maudymukų jau nebenori, o jei pilnesnis žmogus – tai jau ir ištisiniai negerai. Automatiškai atsiranda krūva dalykų, tokių kaip – baseinas, pirtis, pajūrys, kurių pradedama vengti. Dažnai mamos atveda dukras šokėjas. Ne dėl to, kad mamai būtų negražu ar negerai, bet sako: „kai sustoja per koncertą su visais vaikais į eilę, tai neįmanoma žiūrėt, o vėliau ir pati mergaitė, žiūrėdama nuotraukas, verkia“. Tokie žmonės ateina pas mane ir sako: „daktare, padėk!“. Ir štai šioje vietoje yra mano darbas – padėti jiems sugrįžti į gyvenimą be suvaržymų.

Kalbant ne apie moteriškus pilvus, bet apie atlėpusias ausis ar kreivą nosį, koks jausmas yra tarsi atitaisyti tai, ką Dievas, galbūt, sukūrė ne visai gerai?

Aš negalvoju, kad aš taisau Dievo klaidą. Manau, kad Dievas vis tik truputį protingesnis už mane (juokiasi) ir jis tai darė apgalvojęs. Gal tiksliau būtų sakyti, jog aš padarau taip, kad žmogus įtilptų į visuomenės susikurtas socialines normas. Nes mūsų normose kas yra? Kad vaikas ar suaugęs žmogus turi būti su ausim griežtai prigludusiom! Nieks nepagalvoja apie tai, kad gal kažkur pasauly atlėpusios ausys yra grožio etalonas.

Padidinta krūtinė, sumažintas pilvas, pakelti vokai ir daugelis kitų plastinės chirurgijos nuopelnų yra labiausiai smerkiami dėl to, kad tai – nenatūralu! Ką galite pasakyti apie tai?

Na, žinai, čia kaip dantų valymas. Natūraliai – jie kažkur palei 40 metų turėtų iškrist ir galėtume valgyt tik košę, nes taip būdavo gamtoj ir taip yra natūralu. O ką mes padarėm? Mes juos valom, balinam, taisom, prižiūrim, kad neduokdie – neiškristų. O jei taip atsitiko, tai dar yra įvairiausi protezai ir implantai. Ir visa tai yra natūralu, nes juk reikia valgyt ir šypsena negraži bus, o štai, jeigu krūtinę moteris didinasi, kuriai jos Dievas nedavė – tai jau čia nenatūralu! Klausykit, tai susitarkim – arba tai natūralu, arba ne, o ne pritaikykim prie savo požiūrio kampo. Lygiai taip pat ir pakelti vokai – kartais būna taip, jog ateina moteris ir nebegali normaliai matyt, nes jai blakstienos lenda į akis. Jei kreiva nosis, tai irgi ne tik išvaizdos dalykas, bet ir kvėpavimo sutrikimai.

Ar kam nors iš savo šeimos/sau esate taikęs plastinę chirurgiją?

Tai aišku esu! Kadangi turiu keturis vaikus, tai žmona yra po keturių gimdymų – savaime suprantama buvo korekcijų. O dėl savęs, na, čia kaip tas posakis yra – „batsiuvys be batų“ (juokiasi). Aš jau netoli keturiasdešimt, ir kažkaip buvo čia momentas, kad vis vieną, antrą kartą pastebiu, kad marškinių pažastys šlapios… Vis dažniau pagaudavau save kokiam restorane galvojant – ai, tai čia dabar švarko nenusivilksiu. Ir tada susimąsčiau, kad Dieve, kasdien tą darau, o pats pradedu kompleksuoti (šypsosi). Tą pačią dieną grįžęs pasikviečiau kolegą į tvarstomąjį, susileidau tą botulino toksino injekciją ir dabar, žinok, toks „kaifas“, kad negaliu apsakyt. Absoliučiai neprakaituoji!

Bet atvirai pasakykit, koks yra viso to šalutinis poveikis?

Jokio. Nuoširdžiai sakau – jokio! Kadangi per odą, išmatas, šlapimą ir iškvepiamą orą mes prarandam ne mililitrais, bet litrais vandens per parą, o pažastyse jo išsiskiria tik mililitrai, kurie pasiskirsto po visą organizmą, tai bendras balansas nenukenčia. Suleistas botulino toksinas paralyžuoja raumenį, kuris sutraukia prakaito liauką. Tepant rutuliniais dezodorantais, liaukos užkemšamos ir užglušinamos, o botulino toksinas po suleidimo dar keturias dienas daro savo darbą ir išnyksta, o atliktas darbas (sutrauktos prakaito liaukos) lieka iki 8-10 mėnesių. Čia panašiai kaip su mišku: jei medkirtys iškirto mišką, tai kol naujas neataugs – lapams nebus iš kur kristi. Jei suskaičiuotume dezodorantams išleidžiamus pinigus ir rūbų nusidėvėjimą – injekcijos ekonominė nauda yra kokius 4 kartus didesnė. O jei tu dar dirbi stomatologu, vadybininku, ar panašiai, kur prakaitas trukdo ir psichologiškai – tai, sakyčiau, čia yra kaip išsigelbėjimas.

Kokia operacija/procedūra yra pati populiariausia?

Labai daug yra nosių plastikos, krūtų didinimo, ausų rekonstrukcijos (ypač prieš rugsėjo pirmąją vaikų daug būna), akių vokų pakėlimo. O procedūra, žinoma, botulino toksino injekcijos. Po lengvos injekcijos pacientas gali iškart grįžti atgal į darbą, nes nėra jokio patinimo ar kitokio matomo neigiamo efekto. Tai nėra labai brangu ir duoda labai gerą efektą – galbūt todėl daugelis to ir nori.

Tikriausiai sutiksit, kad neretai pasitaiko, ypač garsenybių pasaulyje, jog defektų koregavimas chirurginiu būdu pereina į maniją. Ar esate bent vienam pacientui pasakęs: STOP, jums jau gana?

Žinoma, ateina pacientų, kurių reikalavimai neturi nieko bendro su grožiu, o kartais ir su sveiku protu prasilenkia. Tokiu atveju, atsakau: „aš jums nedarysiu tos operacijos todėl, kad kai jus tokią kas nors pamatys ir paklaus, kas jus operavo, aš nenorėčiau, kad atsakytumėt, jog aš. Todėl geriau to nedarysiu“. Taip pat atsisakau ir tuo atveju, kai matau, kad žmogus turi kažkokį psichinį sutrikimą ir jis tikisi to, ko tu jam tikrai negali padaryt. Sakyčiau, tai yra gydytojo profesionalumo lygis, kada tu gali atsisakyti honoraro dėl sveiko proto. Į pacientą aš pirmiausia žiūriu kaip į žmogų, kuriam reikia padėti išspręsti jo problemą. Tik, žinoma, visada reikia išsiaiškinti, jis turi tą problemą ar ne.

Ar yra buvę pacientų, su kuriais vėliau likote draugais?

Tiesą sakant, ne. Nuo pacientų, kaip ir nuo savo studentų, stengiuosi išlaikyti profesionalumo sieną. Žinoma, bendraujam tikrai labai draugiškai. Yra buvę, kad gavau parkerį ir dar apkabinimą – kaip padėką. Taip pat vaikai daug atviresni, dar nesigėdija rodyti savo jausmų (šypsosi). Kitas dalykas – yra labai daug draugų, kurie tapo ir pacientais, nes jie pasitiki manimi ne tik kaip žmogumi, bet ir kaip gydytoju.

Ar nesuklysčiau sakydama, jog jūsų darbas, vis dėlto, yra kūrybinis?

Manau, kitaip ir negalėtų būti. Įsivaizduok, taigi kiekviena ausis būna atlėpusi skirtingai ir kiekvieną kartą tu ieškai būdų gražiai ją prilenkti. Tai yra super! Nes nėra jokios monotonijos, kiekvieną dieną vis kažkas kita, o mano būdui tas yra labai smagu.

Ar yra kokia nors operacija, kurią prisiminsit visą gyvenimą?

Visada prisimenu ir labai džiaugiuosi kiekviena padaryta nosies rekonstrukcija. Nosis yra toks dalykas, kurio tu niekaip ir niekuo nepaslėpsi, jei jau ten yra defektas – tai jis baisiai maišo gyvent. Ir va, po tokių nosies operacijų pacientų veidai tiesiog žiauriai nušvinta (ypač paauglių). Žiūri į žmogų ir tau pačiam gera nuo jo džiaugsmo. O jei pati pati įsimintiniausia, tai tikriausiai pirma mano operacija, kurią dariau be niekeno priežiūros. Jungėm arterioveninę jungtį, pagrindinis gydytojas paklausė kelių pagrindinių klausimų ir išėjo. Ir kai jis išėjo, tada toks virpulys man buvo užėjęs (juokiasi), bet trumpai. Tada susikaupiau ir padariau. Bet atsimint aš ją atsimenu puikiai, ligonis – vyras diabetikas, 6-oj operacinėj operavau.

Trys geriausios ir blogiausios jūsų savybės?

Geriausios – mylių šeimą, mylių darbą ir Tėvynę. Blogiausios – kartais parūkau, kuo save kaltinu (bet tik cigarus: cigarečių aš iš esmės nemėgstu), esu be proto užsispyręs, kas man pačiam kartais maišo, ir stipriai tiesmukas, kas man irgi dažnai pakiša koją (ypač paauglystėj pakišdavo).

Kokio dalyko nedarytumėt niekada gyvenime?

Neoperavau, neoperuoju ir neoperuosiu penio. Man šlykštu ir nepatinka liestis prie svetimo reikalo. Tikrai būna norų, bet aš žinau, kurie kolegos tai daro, iškart jiems tokius pacientus nukreipiu ir nepavydžiu uždarbio.

Jūsų laisvalaikis, jei toks yra.

Aš dirbu tiek, kad užtektų laiko šeimai ir medžioklei. Mano vienintelis hobis ir laisvalaikio praleidimo forma – medžioklė, kuri, beje, užima ganėtinai daug laiko, t.y. vieną – dvi naktis per savaitę aš visada važiuoju medžiot. Tiksliau, žmona išleidžia (šypsosi).

Ar galite pavadinti save darboholiku?

Jau nebe. Aš nemanau, kad darbas turi žudyti sveikatą, šeimą… Negali darbas būti pirmoj vietoj, kai turi keturis mažamečius namie.

Kas jums yra grožis?

Gal, kas man gražu? Gražu man yra pavasaris. Mielesnio balso negu vieversys ganykloj aš nesu girdėjęs. Prisimenu dar iš močiutės kaimo. Kaunas man gražu – aš ten kaip į parką iš Klaipėdos atvažiuoju. O grožis kas… bet ir klausimą čia sugalvojai (juokiasi). Vat, neseniai buvau Dali muziejuj – ten irgi grožio daug, bet kaip man jį reiktų apibrėžt, sunku pasakyt. Kalbant apie žmogų – ką tik gimęs kūdikis man labai gražus, nors ir panašūs jie visi, net mano.

Ką nors dar norite pridurti nuo savęs?

Ne… ką čia pridursi, kad jau tiek išklausinėjai (šypsosi).

Plastikos chirurgai Konsultuoja Londone:

Vytautas Jankūnas – 2014 sausio 11 dieną;
Rokas Bagdonas – 2014 kovo 1 dieną.
Vieta: „North Woolwich Dental Practice“ 145B Albert road, E16 2JD
Išankstinė registracija telefonu: 07445252324 (Aistė)

Daugiau informacijos: www.plastikoschirurgai.lt

Grįžti į naujienų sąrašą