Riebalų persodinimas: 3 žingsniai svajonės link

Riebalų persodinimas

Riebalai – vieninteliai audiniai žmogaus organizme, kurie auga ir žmogui suaugus. Normalus riebalinių audinių kiekis moters organizme siekia 15-25 procentus, vyrų rodikliai – šiek tiek mažesni.

Daugiau riebalų turi mažai judantys žmonės, sportininkų riebalinė masė gali tesiekti 2-3 proc. Riebalų paskirtis – apsaugoti vidinius organus nuo galimų sužalojimų, gerinti šilumos apykaitą. Riebaliniai audiniai reikalingi minkštųjų audinių atsistatymui. Jų netektis dažnai susijusi su odos elastingumo sumažėjimu ir senėjimu.

Riebalų persodinimas arba lipofilingas – tai riebalinių audinių perkėlimas į kitas žmogaus kūno vietas. Būtini audiniai gaunami lipoksacijos būdu. Poodinio riebalų sluoksnio storį galima įvertinti tarp didžiojo piršto ir smiliaus suspaudus odą kartu su riebalais.

Lipofilingas skirtas kūno kontūrams atkurti arba minkštųjų audinių tūriui didinti. Ši procedūra taip pat tinka randų korekcijai, odos jauninimui, ląstelių apsaugai nuo oksidacijos.

Jeigu neįmanoma persodinti paties paciento riebalinių audinių, gali būti atliekama donorinė implantacija arba naudojami riebaliniai audiniai, išauginti laboratorijoje.  Šiuo atveju siekiant padidinti gajumo laipsnį, yra naudojami įvairūs priedai (hormonai, augimo stimuliatoriai etc).

Riebalų surinkimui atliekami dūriai, į kuriuos įvedami specialūs instrumentai. Įprastai riebaliniai audiniai paimami iš pilvo zonos, sėdynės, šlaunų, vidinės kelių pusės.

Po to jie mažomis porcijomis injekcijų pagalba įvedami į kitas kūno vietas. Priklausomai nuo to, kokioje vietoje atliekamas riebalų persodinimas, pasirenkamas atitinkamo skersmens įvedamojo instrumento dydis. Kuo skersmuo mažesnis, tuo smulkesnėmis porcijomis riebalai perkeliami. Taip pat plastikos chirurgui būtina įvertinti rekonstruojamo kūno ploto ypatybes. Pavyzdžiui, randai yra tankesnės struktūros, jų kraštai gali būti nelygūs ir kt.

Krūtų lipofilingas atliekamas didelio skersmens instrumentu, veidui naudojamas mažesnis. Procedūros efektą gali menkinti tam tikri susirgimai ir žalingi įpročiai, – pavyzdžiui, rūkymas.

„Riebalų ląstelėms,  pašalintoms iš įprastos aplinkos, reikia deguonies ir maistingųjų medžiagų.  Be kraujagyslių tinklo jos gali išgyventi ne ilgiau kaip 48 valandas. Per šį laikotarpį turi susidaryti naujos smulkios kraujagyslės.  Rūkantys žmonės turi problemų su smulkiomis kraujagyslėmis, būtent dėl šios priežasties riebalų persodinimas rūkantiesiems nėra efektyvus“, – pasakoja respublikinėje Klaipėdos ligoninėje dirbantis plastikos chirurgas Vytautas Jankūnas.

Riebalų persodinimo procedūrą galima atlikti pakartotinai, įprastai taikoma vietinė arba bendrinė nejautra.  Anestezijos būdas priklauso nuo rekonstruojamos srities ypatybių ir paciento pageidavimų.

3  pagrindiniai riebalų persodinimo žingsniai:

Lipoksacija (riebalų nusiurbimas):  poodinių riebalų surinkimas, atliekamas itin kruopščiai, kad nebūtų pažeista audinių struktūra.  Ši procedūra gali būti atliekama rankiniu arba mechaniniu būdu.

Centrifugavimas:  riebaliniai audiniai dalinami į tris sluoksnius. Viršutiniame sluoksnyje yra aliejinė medžiaga, viduriniame – riebalinės ląstelės, apatiniame – kraujas.  Riebalų persodinimo injekcijoms  naudojamas tik vidurinis ląstelių sluoksnis.

Lipofilingas: riebalai įvedami į skirtingą gylį.

Grįžti į naujienų sąrašą